Šimtmečio belaukiant: Reikšmingiausi Pirmosios Lietuvos Respublikos (1918—1940 m.) įvykiai

Lietuvos Nepriklausomybės aktas – Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje pasirašytas dokumentas, skelbiantis, kad Lietuvos Taryba atkuria nepriklausomą, demokratiniais pagrindais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniumi. Šiuo dokumentu Lietuvos valstybė atsiribojo nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis. Aktas skelbė, jog būsimus Lietuvos valstybės pamatus ir santykius su kitomis šalimis privalo nustatyti demokratiniu būdu išrinktas Steigiamasis Seimas. Aktą pasirašė Lietuvos Tarybos nariai: Jonas Vileišis, dr. Jurgis  Šaulys, kun. Justinas Staugaitis, Stanislovas Narutavičius, dr. Jonas Basanavičius, Antanas Smetona, kanauninkas Kazimieras Steponas Šaulys, Steponas Kairys, Jonas Smilgevičius, Kazys Bizauskas, Jonas Vailokaitis, Donatas Malinauskas, kun. Vladas Mironas, Mykolas Biržiška, kun. Alfonsas Petrulis, Saliamonas Banaitis, Petras Klimas, Aleksandras Stulginskis, Jokūbas Šernas, Pranas Dovydaitis. Dokumentas buvo pasirašytas Vilniuje, Pilies g. 26. Šiuo metu čia veikia Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinys, Signatarų namai.

Lakūnai Steponas Darius (tikroji pavardė – Jucevičius-Darašius) ir Stasys Girėnas (tikroji pavardė – Girskis) tapo pirmaisiais Atlanto vandenyną perskridusiais lietuviais. Šiam žygdarbiui lakūnai intensyviai ruošėsi apie metus. Prieš skrydį jie paskelbė: „Šį skrydį aukojame tau, jaunoji Lietuva“ ir parašė savotišką testamentą Lietuvai. 1933 m. liepos 15 d. lėktuvu „Bellanca Pacemaker CH-300“, kuriam buvo suteiktas „Lituanicos“ vardas, S. Darius ir S. Girėnas pakilo iš Niujorko Floyd Bennett Field oro uosto. Lakūnai planavo be sustojimo pasiekti Kauną, tačiau įveikus 6 411 km ir iki tikslo likus apie 650 km, lėktuvas sudužo miške netoli Soldino vietovės (dabar – Lenkijos, anuomet – Vokietijos teritorijoje). Laikinojoje sostinėje lėktuvo laukė minia žmonių. Sužinoję apie įvykusią tragediją, lakūnų palydėti į paskutinę kelionę Kaune susirinko apie 50 tūkst. tautiečių. S. Dariaus ir S. Girėno žygio reikšmė buvo pripažinta valstybiniu lygiu. 1933 m. liepos 17 d. Prezidentas Antanas Smetona pasirašė valstybinių apdovanojimų – Vyčio kryžiaus V laipsnio ordinų – skyrimo raštą „Žuvusiems drąsuoliams lakūnams“. Šis skrydis ypač sustiprino lietuvių patriotinius jausmus bei ilgam įstrigo į istorinę atmintį.

Dar 1920 m. rudenį Aukštųjų kursų taryba kartu su švietimo viceministru Jonu Mašiotu parengė universiteto statuto projektą, tačiau jo svarstymai Steigiamajame Seime užtruko iki 1922 m. vasario. 1922 m. vasario 16 d. iki tol veikusių Aukštųjų kursų pagrindu buvo iškilmingai atidarytas Lietuvos universitetas. Atidarymo iškilmėse Prezidentas Aleksandras Stulginskis pristatė pirmąjį universiteto rektorių – profesorių Joną Šimkų bei fakultetų dekanus. 1922 m. kovo 24 d., priėmus universiteto statutą, buvo įsteigti 6 fakultetai – Humanitarinių mokslų, Matematikos-gamtos, Medicinos, Technikos, Teisių ir Teologijos-filosofijos, – turintys 122 katedras. Teologijos fakultetui vadovavo prelatas Jonas Mačiulis-Maironis, Humanitarinių mokslų – profesorius Augustinas Voldemaras, Matematikos ir gamtos – profesorius Zigmas Žemaitis, Medicinos – profesorius Petras Avižonis, Technikos – profesorius Pranas Jodelė. 1922 m. universitete studijavo 1 168 studentai. 1930 m. universitetui buvo suteiktas Vytauto Didžiojo vardas. Universitetas tapo Pirmosios Lietuvos Respublikos intelektualinio gyvenimo židiniu, čia dirbo daugelis žymiausių to meto mokslininkų.
Išleisti nacionalinę valiutą paspartino 1920 m. Lietuvai išmokėta Sovietų Rusijos 3 mln. aukso rublių kompensacija už patirtus nuostolius nepriklausomybės kovose. 1922 m. Seime svarstant pinigų įstatymą, buvo teikta įvairių pasiūlymų, kaip pavadinti naujai kuriamus pinigus: auksinais, doleriais, grašiais, kaltais, kirptukais, lietais, litais, lietumis, lyromis, markėmis, muštukais, rubliais, vyčiais. Daugiausiai palaikymo susilaukė du variantai: muštukas ir litas. Nors muštuku vadintas LDK dukatas simbolizavo pinigų istorijos tęstinumą, tačiau laimėjo litas, kurį buvo paprasčiau ištarti užsieniečiams. Oficialiai litas buvo įvestas 1922 spalio 1 d., o nuolatiniai Lietuvos Banko banknotai buvo išspausdinti 1922 m. lapkričio 16 d. ir visą laiką išliko tarp stabiliausių pasaulio valiutų. Lito kursas su JAV doleriu buvo nustatytas santykiu 10 : 1. Lietuvos Bankas padengė litą turimomis aukso atsargomis (1 litas = 0,150462 gramų gryno aukso). Dėl litų gamybos 1922 m. rugpjūčio 28 d. Kaune buvo pasirašyta sutartis su A. Hasės litografijos firma iš Prahos. Čia buvo spausdinami pirmieji lietuviški litai: Adomo Varno sukurti 1, 2, 5, 10, 50 centų, 1, 2, 5, 10, 50 ir 100 litų banknotai. Lietuvos Bankui sėkmingai įvedus pirmuosius nacionalinius pinigus – popierinius litus ir centus – nutraukta piniginė unija su Vokietija. Tuo metu Lietuvos banko valdybos pirmininkas buvo Vladas Jurgutis, šiandien vadinamas „lito tėvu“. 

Lietuvos Valstybės Taryba pirmuoju šalies Prezidentu išrinko Antaną Smetoną. Dėl A. Smetonos, kaip autoritetingiausio kandidato, galinčio suvienyti tarpusavyje nesutariančias politines jėgas, partijų lyderiai susitarė iš anksto. 1919 m. kovo 31 d. grįžęs iš užsienio, politikas buvo iškilmingai sutiktas Kauno geležinkelio stotyje ir sulaukė pasiūlymo užimti valstybės vadovo postą. A. Smetonai sutikus, balandžio 4 d. Valstybės Tarybos posėdyje slaptu balsavimu – tuščiuose lapeliuose įrašius norimą pavardę – buvo išrinktas Prezidentu. Už jį balsavo 25 (iš 28) Valstybės Tarybos nariai, vienas lapelis buvo tuščias, du politikai balsuoti atsisakė. A. Smetona pasižadėjo vadovauti šaliai, kol bus sušauktas Steigiamasis Seimas, turėjęs nuspręsti tolesnį valstybės valdymo modelį.

1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos kūrėjai kaip pavyzdį pasirinko Prancūzijos Trečiosios Respublikos Konstituciją, kuri jiems atrodė demokratiškiausia, labiausiai atitinkanti Lietuvos žmonių lūkesčius. Ši Konstitucija taip pat išplėtojo 1919 m. ir 1920 m. Laikinosiose Lietuvos Valstybės Konstitucijose deklaruotus demokratinės santvarkos pagrindus. 1922 m. Lietuva buvo paskelbta demokratine Respublika, kurioje suvereni valdžia priklausė tautai, aukščiausia valdymo institucija buvo Seimas, o vykdomoji valdžia – Seimo renkamas Prezidentas ir Ministrų kabinetas. Konstitucijoje buvo įtvirtintas valdžių padalijimo principas, kuris lėmė valstybės valdžios organizaciją, funkcionavimą, garantavo piliečių teises ir laisves. Konstitucijoje taip pat įteisintas parlamentinės sistemos modelis, kuriame dominuojantį vaidmenį atliko Seimas. Prezidentas, vykdydamas pareigas, nemažą dalį savo veiksmų galėjo atlikti tik suderinęs su Seimu. 1922 m. priimta Konstitucija buvo vienas svarbiausių Steigiamojo Seimo darbų.
Lietuvos ir Latvijos teritorinius ginčus išspręsti siekta dar 1919 m. balandį Pary­žiuje pradėtose dvišalėse derybose. Tačiau Lietuvai pareiškus pretenzijas į Liepoją ir Daugpilį, o latviams panorus prisijungti Mažeikius ir Palangą, derybos nutrūko ir vėl buvo atnaujintos 1920 m. rugsėjį. Lietuvos delegacijos pirmininku buvo paskirtas buvęs Lietuvos Valstybės Prezidentas Antanas Smetona. Tebevykstant Lietuvos ir Latvijos deryboms dėl valstybinės sienos nustatymo, 1921 m. kovo 30 d. Lietuvai buvo perduota Palanga, Šventoji ir Būtingės kaimas, o Latvijai – Aknysta ir dalis Šiaurės Lietuvos. Abi šalys atsisakė pretenzijų į viena kitos teritorijas. Kovo 30 d. Latvijos civilinė ir karinė valdžia pasitraukė iš Palangos. Ta proga į Kretingą iš Kauno atvyko trys traukiniai su svečiais ir oficialiais Lietuvos Respublikos atstovais pažymėti svarbų įvykį – Lietuva atgavo priėjimą prie Baltijos jūros. 

Švedija tapo pirmąja valstybe, pripažinusia Lietuvą de facto Vasario 16-osios akto pagrindu. Lietuviai Skandinavijoje aktyviai veikė dar nuo 1915 m., kada čia buvo įkurtas švedų–lietuvių šelpimo komitetas. Iki 1918 m. Stoholme buvo surengtos net kelios lietuvių konferencijos, taip pat švedų spaudoje publikuoti straipsniai apie Lietuvą. Juose keltas šalies nepriklausomybės klausimas. Siekiant pripažinimo, nemažai nuveikė diplomatas, rašytojas Ignas Jurkūnas-Šeinius, kuris intensyviai dirbo, kad supažindintų švedus ir kitus skandinavus su jiems visai nežinoma Lietuva. Per metus išmokęs kalbą, jis švediškai parašė ir 1917 m. išleido knygą „Litauisk kultur“ („Lietuvos kultūra“). 1918 m. gruodžio 18 d. Stokholme pradėjo veikti Lietuvių spaudos biuras (šved. Litauiska Pressbyrån). Tarp šalių užsimezgė dvišaliai politiniai, ekonominiai ir kultūriniai ryšiai – tai buvo naudinga siekiant Lietuvos valstybės pripažinimo Tautų Sąjungos Taryboje bei santykiams su kitomis valstybėmis. 1919 m. sausio 12 d. atstovu Švedijoje buvo patvirtintas Jonas Aukštuolis.

1921 m. tarptautiniame Lietuvos gyvenime įvyko lūžis. 1920 m. de jure buvo pripažinusios tik dvi valstybės (Vokietija ir Sovietų Rusija), o jau po metų padėkos straipsniais spaudoje ir demonstracijomis gatvėse lietuviai drąsiai reiškė džiaugsmą dėl savo valstybės pripažinimo de jure visam būriui valstybių. 1921 m. pradžioje juridinio pripažinimo Lietuva sulaukė iš Latvijos (vasario 12 d.) ir Estijos (kovo 10 d.). 1921 m. gegužės 5 d. Meksika tapo pirmąja Šiaurės Amerikos šalimi, pripažinusia Lietuvos nepriklausomybę. Vėliau Lietuvą de jure pripažino Šveicarija – liepos 19 d., Švedija – rugsėjo 28 d., Danija ir Norvegija – rugsėjo 30 dieną. Daug įtakos šiems pasiekimams turėjo Lietuvos atstovų minėtose šalyse veikla. Deja, konfliktas su Lenkija dėl Vilniaus lėmė, jog didžiųjų Europos valstybių – Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos – pripažinimo de jure teko palaukti iki 1922 m. gruodžio 20 dienos.

Steigiamasis Seimas tapo aukščiausiu valstybės valdžios organu ir jau pirmajame posėdyje paskelbė atstatytą nepriklausomą Lietuvos Respubliką. Pirmajam posėdžiui pirmininkavo Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, o Steigiamojo Seimo pirmininku buvo išrinktas Aleksandras Stulginskis. Šis Seimas dirbo dvejus metus ir priėmė 268 įstatymus, reikšmingus jaunos valstybės egzistavimui. Svarbiausi iš jų buvo priimti 1922 m.: nuolatinė Lietuvos Valstybės Konstitucija, Žemės reformos įstatymas, Lietuvos universiteto statutas, Piniginio vieneto įstatymas, Lietuvos banko įstatymas ir kiti. Minint Steigiamojo Seimo darbo pradžią, gegužės 15-oji tarpukariu kurį laiką buvo švenčiama kaip viena svarbiausių tautos švenčių, tačiau, įsigalėjus autoritarizmui, 1930 m. ši data išbraukta iš minėtinų dienų sąrašo.
2017 © istorineprezidentura.lt